Mano kaimynas Petras – taip pat.
Kai iš šalies žvelgiu į save, matau, koks esu tolerantiškas.
Toks, beje, ir buvau.
Netgi pats sau.
Ir tuomet, kai buvau kitoks.
Ir dabar, kai esu toks – kitoks nei buvau, nei būsiu (rytoj, poryt, po metų…).
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
Toleruoju save, nors tu ką.
Kaimyną Petrą – taip pat.
Nors dažnai jis ir mąsto, ir atrodo kitaip – vis tiek.
Nesityčioju iš jo, neužgaulioju, neskriaudžiu.
Net ir tuomet, kai jis padaugina…
Žodžių, emocijų.
Arba tiesiog padaugina.
Aš jį toleruoju.
Kaip ir tuos – kitokius, kurių, pamenu, buvo daugiau už mane.
Daug kartų daugiau.
Šimtais kartų.
Jie ir atrodė kitaip.
Ir kalbėjo kitaip.
Ir meldėsi kitiems dievams.
Nesityčiojau iš ju, neužgauliojau, neskriaudžiau.
Aš juos toleravau.
Nors jie to greičiausiai nė nesuprato.
Nes jie nežinojo, kad po to jie man bus tiktai tautinės, religinės mažumos.
Kalbinės – taip pat.
Kaip ir mano kaimynas Petras.
Jis kaskart vis kitoks.
Dažnai ne laiku.
Apie vietą jau nekalbu.
Net ir tuomet, kai padaugina.
Nors jis tėra mano paties išgalvotas.
Dar tuomet, kai aš pats buvau kitoks.
O gal tai Petras išgalvojo mane?
Dar prieš tai, kai sutikau tuos, kurių buvo daug kartų daugiau.
Vis tiek aš jį toleruoju.
Jaučiu, jis mane – taip pat.
Net ir dabar, kai esu toks – kitoks nei buvau, nei būsiu (rytoj, poryt, po metų…).
Štai kokie mes abu tolerantiški.
O tu?
Žinoma, be pykčio,
Orestas
Patinkantis. Įvertink komentarą: 9 4
kartais sustoju
Atsisukes paziuriu
kas cia amsi, kas loja…
Bet buna kad neinu
tarsi nepatogus batai
O gal tiesiog supranti
kad ir be manes
visi eina
Nach…i.
Patinkantis. Įvertink komentarą: 10 0