Sekite m?s? naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

1941 m. birželio 14–18 d. Lietuvos gyventojų trėmimus prisimenant

Publikuota: 2019 birželio 14 Kategorija: Atmintis, Gyvenimas

A. Petroko nuotr.A. Petroko nuotr.

Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena.

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Šiemet sukanka 78 metai, kai 1941 m. birželio 14 d. Sovietų sąjunga pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą ir kitus atokius SSRS regionus. Ši liūdna sukaktis itin svarbi ne tik Šilutės miesto, bet ir rajono gyventojams, kurių tarpe iki šių dienų gyvena ilgą kelionę į tremtį, sunkius prievartinius darbus, atšiaurias gyvenimo sąlygas ir kitas tremties negandas ištvėrę žmonės.

1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos išvežta apie 17 500 žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į GULAG’o stovyklas. Buvo ištremta daug to meto aktyvių visuomenės bei politikos veikėjų, tarp kurių ir antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Lietuvos gyventojų trėmimai – tai administracine, neteismine tvarka vykdytas organizuotas, prievartinis ir masinis žmonių, ir šeimų išvežimas iš jų nuolatinių gyvenamųjų vietų ir įkurdinimas okupacinės valdžios nustatytose atšiauriose, netinkamose gyvenimui ar mažai apgyvendintose SSRS vietovėse. Trėmimais buvo siekiama iš Lietuvos pašalinti okupantams opozicines žmonių grupes, konfiskuoti jų turtą, pakeisti okupuotos Lietuvos socialinę ir tautinę sudėtį, tuo pačiu nutautinti ir asimiliuoti Lietuvą, įbauginti lietuvių tautą ir užgniaužti pasipriešinimą okupaciniam režimui. Trėmimus organizavo ir vykdė represinės struktūros – LSSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD), nuo 1941 m. kovo 8 d. – LSSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) ir LSSR valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB). 1941 m. gegužės–birželio mėn. žmonių deportacijos buvo vykdytos Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje ir Moldavijoje.

Pirmosios masinės Lietuvos gyventojų represijos įvyko 1939 m. rugsėjo–spalio mėn., kuomet SSRS kontroliavo karine jėga užimtą Vilniaus kraštą. Tuomet buvo suimti ir į SSRS kalėjimus išvežti šio krašto žmonės, priskirti priešiškai SSRS nusiteikusių asmenų kategorijoms.

1940 m. birželio mėn. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo Lietuvos Respublikos politinių veikėjų deportacijos ir represijos prieš įvairius visuomenės sluoksnius. 1940 m. liepos 10–17 d. įvyko pirmieji masiniai suėmimai. Nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. buvo suimti 6606 žmonės, iš jų 3565 buvo išsiųsti į SSRS lagerius ir kalėjimus.

1941 m. birželio tremtis buvo didžiulė netektis Lietuvai. Trėmimai palietė visus socialinius sluoksnius ir visas tautines grupes. Tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado savo nuosavybę, darbą ir užsiėmimą, ištremti iš gimtojo krašto į netinkamas gyvenimui vietas, kur teko susidurti su jiems priešiška aplinka ir svetima kultūra. Prievarta buvo pakeistas jų įprastas gyvenimo būdas, užsiėmimas, darbas, suardyti tradiciniai šeimos ryšiai, susiklostę socialiniai santykiai. Ištremtieji buvo fiziškai naikinami kalėjimuose, lageriuose ir specialiose tremties vietose. 33,59 % tremtinių grįžo į Lietuvą, 26,5 % žuvo tremties ir kalinimo vietose, beveik 40 % tremtinių likimas nežinomas, bet manoma, kad didesnė dalis jų žuvo arba mirė.

Pirmasis trėmimų etapas baigėsi 1941 m. birželio pabaigoje nacistinei Vokietijai užėmus Lietuvą. Tačiau 1944 m. liepos 4 d. Raudonajai armijai vėl įžengus į Lietuvos teritoriją sekė nauji trėmimų etapai. Iki šiol nėra tiksliai nustatytas ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičius. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo.

Trėmimai buvo to meto sovietų valdžios vykdyto tautų genocido politikos apraiška. Po diktatoriaus Josifo Stalino mirties 1953 m. prasidėjęs tremtinių reabilitavimas vyko lėtai ir vangiai. Respublikos ir vietos valdžia nenorėjo ir bijojo ištremtų žmonių sugrįžimo į tėvynę.

1941 m. birželio trėmimai tapo lietuvių tautos istorinės patirties dalimi, pavadinta „Juoduoju birželiu“, kuri ilgainiui brandino pasipriešinimą okupaciniam režimui, žadino laisvės siekius ir ugdė tautinę savimonę. Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvos žmonės, nepriėmę okupacijos, įvairiomis progomis prisimindavo 1941 m. birželio tragediją ir pagerbdavo jos aukas. Tai leido nepamiršti okupacinio režimo padarytų nusikaltimų, kas ilgainiui, susiklosčius palankiai geopolitiniai situacijai, Lietuvai padėjo atgauti neteisėtai prarastą nepriklausomybę.

Mantas Užgalis, Šilutės H. Šojaus muziejaus muziejininkas

Rašyti komentarą