Svencelės pelkėje vis dar švilpauja dirviniai sėjikai

Pastarųjų metų duomenys apie Svencelės pelkėje perinčius dirvinius sėjikus buvo labai neišsamūs, todėl birželio pradžioje įvykusios kelionės į Svencelės pelkę pagrindinis tikslas buvo detaliau patyrinėti šią nuošalią vietovę ir išsiaiškinti, ar šie reti, tundriniam kraštovaizdžiui būdingi ir jau nuo 1976 m. į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti paukščiai vis dar peri šioje pajūrio aukštapelkėje.

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

S. Jucytė, rinkdama duomenis diplominiam darbui, nurodė, kad 1993 m. Svencelėjė veisimosi metu stebėta viena šių paukščių pora, o 1994 m. – dvi poros, kai netgi buvo rastas lizdas su kiaušiniais. Klaipėdos krašto perinčių paukščių atlase pažymima, kad 1995 m. šiame pelkyne aptiktos 3 galimai perinčios poros. Tačiau vėliau stigo informacijos apie dirvinio sėjiko gyvavimą ir buvo nuogąstaujama, kad ši rūšis Svencelės pelkėje išnyko.

Pirmasis apsilankymas pelkėje balandžio mėnesį nieko gero nežadėjo – perdžiūvusi, aukštapelkei nebūdingomis šiurėmis apaugusi ir ištisu viržių paklotu apšepusi, iš visų pusių kanalais išvagota pelkė atrodė žmogaus negailestingai sudarkyta ir praradusi savo gyvastį. Pelkės pakraščiuose susiformavo griovos, žiojėjo atviri durpių klodai, parodantys vykstančius pragaištingus durpės skaidymosi ir nykimo procesus. Naivu buvo tikėtis sutikti dirvinį sėjiką, kai per pelkę galėjai pereiti nesušlapęs vasarinių batelių. Kiek mielesnis vaizdas atsivėrė antrą sykį apsilankius birželio mėnesio pradžioje. Pajūryje nulijo lietus ir kiminai godžiai sugėrė šį vandenį. Vietovė pažliugo ir tapo labiau panaši į pelkę. Tai patvirtino ir dirviniai sėjikai, kurių pirma pora pasitikdama ėmė švilpauti mažesnėje plynėje rytiniame aukštapelkės pakraštyje. Dar viena sėjikų pora buvo įsikūrusi pačiame raisto viduryje – didžiojoje plynėje. Tad Svencelės pelkė tebėra svarbi vietove dirvinių sėjikų išsaugojimui mūsų šalyje.

Svencelė pradžiugino ir dviejomis tikučių bei plėšriųjų medšarkių poromis, papelkiais kurkiančiais karveliais purpleliais ir vakare jiems atitariančiais lėliais, pupsinčiais kukučiais, ūbaujančiais uldukais , kiauksinčiomis pilkosiomis meletomis. Slogų įspūdį paliko begaliniai šernų guoliai visose salelėse ir sausesnėse durpyno pakilumose. Tetervinai čia neturėjo jokių galimybių išgyventi. Afrikinis kiaulių maras tą problemą išsprendė kiek pavėluotai.

Lietuvos ornitologų draugija ketina įgyvendinti pelkės hidrologinio režimo atkūrimo projektą, kuris ne tik teigiamai paveiks aukštapelkinių ekosistemų būklę, bet ir suformuos palankesnes sąlygas dirvinių sėjikų ir kitų pelkėje perinčių paukščių veisimuisi – šiuo metu pelkė akivaizdžiai stokoja drėgmės ir joje kuriasi aukštapelkei nebūdingos rūšys. Projekto „Svencelės pelkės apsaugos būklės gerinimas“ veiklas dalinai finansuoja Baltijos jūros apsaugos fondas, siekdamas atkurti Svencelės pelkės palankią apsaugos būklę, atstatant pelkės hidrologinį režimą bei atkuriant retų ir nykstančių paukščių ir augalų buveines.

www.birdlife.lt inf.