Sekite m?s? naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

„Pabiro, pražydo žiedai…“ (nuotr.)

Publikuota: 2011 kovo 28 Kategorija: Gyvenimas, Įvairenybės

Birutės Servienės nuotr.Birutės Servienės nuotr.

Praeitą savaitę Salos etnokultūros ir informacijos centre, Rusnėje, atidaryta antroji Violetos Benetienės autorinė  paroda „Pabiro, pražydo žiedai…“, kurioje eksponuojami naujausi autorės sukurti veltinio darbai – rankinės, delmonai (kišenėlės), servetėlės, karoliai, kaklo koljė ir velti margučiai.

Pavasario saulė prašvito meiliai
Ir juokiasi, širdį vilioja;
Iškilo į dangų aukštai vieversiai,
Čirena, sparneliais plasnoja.

Šiomis Maironio eilėmis pradėjusi renginį Sonata Verbučianskė sakė, kad tądien Salos etnokultūros ir informacijos centre pakvipo pavasariu, todėl norisi kuo greičiau išlipti iš žiemos pusnų ir sužydėti gėlėmis. “Deja, gamta darželiuose žiedų dar nesukrovė, tačiau ilgesys šilumai kompensuojamas rankų darbu – gražiais, nepakartojamais, spalvingais, minkštais ir vilnoniais žiedais, kurie pražydo ir pabiro… Pabiro į rankines, karolius, delmonus, kuriais mus papuoš Violeta Benetienė”, – negailėjo gražių žodžių S. Verbučianskė ir pakvietė autorę pristatyti savo darbus.

Pirmojoje V. Benetienės darbų parodoje „Spalvų raizgalynė“ (2010 – 11 – 09) buvo eksponuojama  daug karolių, apyrankių, riešinių, telefono dėklų ir rankinių. Šioje gausu naujų akcentų, -  tai velti delmonai su Rusnės paveldo simboliais, legendų motyvais, bei gėlių kompozicijomis. Pirmuosius delmonus sukūrė  Anglijoje prieš penkerius metus: vaikams sumigus Violeta mintimis vis grįždavo į Lietuvą. Ilgesiui nuraminti pradėjo kurti, darbus išpuošdama stilizuotų rugiagėlių puokštėmis…

„Rugiagėlės, aguonos man be galo patinka ir namuose auginu daug gėlių. Anuomet, grįždama namo  vienu iš jų pasipuošiau, tai netgi  Anglijos muitininkai susidomėjo, gavau atrišti ir parodyti,”-  prisiminimais dalijosi Violeta. – „Daug skaitau ir žinau legendų, Rusnė – mano širdyje. Legenda apie saloje augusį ąžuolą ir po juo kūrentą ugnelę įkvėpė sukurti delmono dekorą, kuriame  puikuojasi ąžuolas metų laikuose: pavasario – šviesiai žalias, vasaros – žalias, rudens ir žiemos – rudas. Mūsų miestelio simbolis bažnyčia sušvito naujomis, skaisčiomis pavasariškomis spalvomis“.

Daug metų skaičiuojanti gandrus, vedanti užrašus apie Rusnėje kasmet užauginamus gandriukus Violeta sukūrė ir šokančio gandro motyvą, kuris turi savo prasmę. Pasak autorės, gandras klampina į balą visas negandas, bėdas ir nelaimes mūs šeimos. Todėl kurdama darbą ji jame užprogramuojanti savo mintį, viltį ir tikėjimą.

V. Benetienė pristatė patobulintas rankines su vidinėje pusėje įsiūtais pamušalais. „Tai mano buvusios moksleivės darbas. O viena velta  rankinė – abipusė: nusibodus nešioti, išvertei kitą pusę ir turi naują rankinę,“ – rodė autorė.

Įvairūs meninių darbų motyvai, išraiškingos ir subtilios linijos, elegantiški siluetai, kruopštumas ir vaizduotės daugialypumas su adata įbadytomis gėlytėmis, ornamentais žavėjo parodos lankytojus.

Vieno kamuoliuko sukūrimas su įveltu raštu trunka iki pusės valandos, o paprasti kamuoliukai veliami dešimt minučių. Sugaišto laiko nemėgstanti skaičiuoti Violeta mėgaujasi kūrybos laisve.

„Dažnai Violetos virtuvės lange dega šviesa, dabar ji panirusi meno pasaulyje nuo ryto iki vakaro, netgi naktimis kuria. Užbėgus kavos atsigerti jos stalą visada rasi užimtą. Mačiau, kaip ji velia, bado, ir kaip gimsta gražūs darbai. Ji iš naujo atrado save, aš tai vadinu “jos liga”. Čia jos atgaiva.” – pasakojo Eugenija Žematienė.

Su vaikystės drauge Genefa Endriukaitiene Violeta užaugo viename name. “Pas mus ant kiemo susirinkdavo visa gatvė, mes spektaklius statydavome, netgi “Pelenę” suvaidinome. Vilka (Violeta)  buvo mūsų menininkas, iš mamų spintų traukdavome paklodes, siūdavome drabužius, o ji parašydavo skelbimus. Vaidinome malkinėje. Padarėme sceną, suolus, susirinkdavo tėvai, kaimynai,” – pasakojo Genefa. – “Su Violeta betarpiškai bendraujame iki šiu dienų. Atsimenu jos teminius gimtadienius… Mane žavi jos dorumas, gerumas, sugebėjimas skleisti šiluma mažomis maloniomis veltinio dovanėlėmis. Noriu palinkėti sveikatos, sveikatos, sveikatos”, – braukė ašarą G. Endriukaitienė.

Negalinti įsivaizduoti mamos be veltinio dukra Eglė Januškienė priminė, kad jos visa vasara buvo pravelta, visas ruduo ir visa žiema. “Man, vyrui, anūkams ji – kūrybinga, energinga, visų gražių darbų užvedėja. Tik tas žmogus, kuris turi širdžiai mielą užsiėmimą, yra laimingas. Ko palinkėčiau? Ji visko turi, pilna idėjų, todėl linkėčiau naujos parodos. Mamai trūksta drąsos, jai reikia vadybininko. Manau pirmoji paroda buvo jautresnė, dabar ją stebiu jau kitokią – laimingą. Mama man didžiausias pavyzdys,” – džiaugėsi V. Benetienės dukra Eglė.

“Jūs labai kruopščiai veliate, nuostabiai piešiate. Jūsų rašysena be galo graži, turite ir fotomenininko gyslelę, dainuojate… Gal dar ko nors nepaminėjau? Iš kur Jūsų talentai?” – vis klausinėjo renginio  vedėja Sonata, pasipuošusi kaklą veltais karoliais.

Violeta prisipažino, kad nemokanti vieno darbo dirbti, todėl dirbanti iš karto daug. O kai nusibosta spalvos, imanti velti, po to – vėl  piešia.

“Gražią rašyseną paveldėjau iš tėvelio (rusniškiams gerai žinomo ir mylimo D. Mažučio, kurio tapyti darbeliai ir šiandien puošia namų aplinką). O vėlimu susidomėjau po edukacinės pamokėlės centre.  Mano mokytoja Virginija Būrė, praktiką įtvirtinau Senųjų amatų centro organizuotoje Amatų stovykloje Katyčiuose”, – pasakojo parodos autorė.

Kiekvienas apsilankęs parodoje turėjo galimybę paliesti, pasimatuoti ar patyrinėti parodos eksponatus.

Liuda su drauge net iš Šilutes atvyko. Kadangi jos pačios velia smulkius darbelius, tai norėjo susipažinti su autore. Mokytojai Romintai Zamuškienei patinka žiūrėti, su kokiu užsidegimu ir malonumu ji visa tai daro.

“Man labai patinka velti karoliai, segės, o dukra Džiugilė rašomąjį stalą papuoštų veltomis servetėlėmis. Linkiu laimės, sveikatos, kūrybinių minčių ir viso geriausio. Šiandien matau daug naujų minčių, idėjų įprasminant Rusnę. Pavasaris visur žibantis, blizgantis, labai gražu, patinka kaklo kolje… Violeta savo krašto patriotas, nuo pat šaknu. Jos menas – meilė viskam,” – kalbėjo Galina Deniušienė.

Violetos veltinio mokytoja Virginija Būrė sakė, kad mokinė ją jau pralenkė. “Mano kitoks būdas, aš įveliu, o jinai viską įbado. Linkiu sėkmės, nes viskas labai gražu”, – neslėpė pasigėrėjimo V. Būrė. -”Džiugu, kad aš einu savo keliu, o ji – savuoju. Jos rankinės irgi skiriasi… dabar aš dirbu su šilku… kelyje šeštoji paroda. Aukštas Violetos badymo menas”.

Vėlimo mene autorė jau turi  savo pasekėjų – moksleivių. Viena jų – Nijolė Drobnytė, kurianti  aksesuarus, mėgstanti jais pati puoštis ir kitiems dovanoti.

Violetos vardas simbolizuoja lietuvišką žibutę, o violetinė spalva – kūrybinį mąstymą, valdžią, aristokratiškumą, savigarbą, stimuliuoja gyvybines jėgas, atspindi taurius dvasinius siekius…

Ateityje autorė sakė norinti prisiliesti prie mitologijos, sakmių ir naujų spalvų. “Man patinka Laisvė. Įdomiai pateikta apie violetinę spalvą, daug atitikimų, bet man patinka Laisvė,” – sakė Violeta. – “Aš tai tingėti galiu, tai darbšti būti per naktį. Tai skausmai, tai vėl džiaugsmai,- esu dvilypis žmogus. Daug turiu minčių. …Noriu  visus įkvėpti pavasario džiugesiu”.

Violeta visus vaišino tradiciniu tapusiu Rusnės vandens punšu ir aguoniniu pyragu.

Džiugu, kad šviesios prigimties Violetos meilė menui, tai ta meilė, kurios dėka šiandien dar esame, kaip savastį išlaikiusi tauta, o laisvoje mintyje gimę jos darbai suspindi gražiausiom savo spalvom, kurios mus nukelia į didžiausią laimingos veiklos lauką, užaugina kūrybos sparnus ir kviečia  paliesti meno pasaulio kraštelį.

Birutė Servienė

Birutės Servienės nuotr.

1 skaitytojų komentaras
na 2011 kovo 28d., 13:3293.233.50.93
labai graziai ir issamiai aprasyta. tikrai grazus straipsnis.

Patinkantis. Įvertink komentarą: Thumb up 8 Thumb down 0

Atsakyti