Sekite m?s? naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Jaunas chirurgas savas ir reikalingas

Publikuota: 2017 rugpjūčio 03 Kategorija: Gyvenimas, Sveikata

Chirurgas Tomas Grenoveckas. (www.silutesligonine.lt nuotr.)Chirurgas Tomas Grenoveckas. (www.silutesligonine.lt nuotr.)

Chirurgo darbe netrūksta kūrybos ir nėra vietos monotonijai, įsitikinęs Šilutės ligoninės gydytojas chirurgas Tomas Grenoveckas. Jaunas medikas nesigaili prieš dvejus metus iš Klaipėdos su šeima persikėlęs gyventi į mažesnį miestą, perėjęs dirbti iš didelės universitetinės ligoninės į regioninę. Šilutės gydymo įstaigoje sudarytos palankios sąlygos tobulėti.

Parama portalui “Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

- Mokėtės ir dirbote Kaune, paskui uostamiestyje. Kaip kilo mintis persikelti į Šilutę?

- Visą laiką norėjau dirbti gimtajame mieste Klaipėdoje, bet vėliau nuomonė pasikeitė. Paskutinį rezidentūros pusmetį darbavausi Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, planavau čia pasilikti ir baigęs studijas, tačiau jaučiausi šiek tiek pastumdėlis, galbūt dėl to, kad buvau vienas jauniausių kolektyvo narių. Iš pradžių savaitgaliais atvykdavau į Šilutės ligoninę budėti, todėl apsisprendimas čia persikelti visam laikui nebuvo spontaniškas. Labai patiko ši sveikatos priežiūros įstaiga, jos turima moderni operacinė įranga, noras diegti naujoves, šaunus kolektyvas ir paties vadovo požiūris, su juo iškart radome bendrą kalbą. Buvau sutiktas labai draugiškai, maloniai. Dirbant didmiesčio ligoninėje tarp vadovo ir gydytojų jaučiamas atstumas. Prisimenu, kartą šnekantis su vienos didelės gydymo įstaigos direktoriumi jis per visą pokalbį net nepažiūrėjo į mane, galvos nepakėlė. Tai labiausiai ir paskatino atvykti į Šilutę visam laikui. Čia jaučiuosi reikalingas, savas. Dirbu daug, bet su džiaugsmu.

- Kokie darbo ir gyvenimo nedideliame mieste privalumai?

- Šilutėje gyvenimo tempas ne toks didelis, tai atitinka mano charakterį. Vien jau ką reiškia, kad negaišti valandos ar dar ilgiau norėdamas nuvykti į darbą, nereikia stovėti spūstyse, kad grįžtum namo dienos pabaigoje. Įsivaizduokite, mes į darbą einame pėsčiomis. Be to, Šilutėje daugiau gamtos, daugiau erdvės, ne toks užterštas oras. Darbo prasme jaučiuosi labiau vertinamas, galiu labiau padėti pacientams. Gyvename paprastai, nuomojamės dviejų kambarių butą, už jį mokame labai nedaug, palyginti su Klaipėdos kainomis.

- Kokioje chirurgijos srityje specializuojatės ir kokias operacijas tenka atlikti dažniausiai?

- Pasirinkau bendrąją chirurgiją. Tai plati medicinos sritis, apimanti vidaus organų, išvaržų, minkštųjų audinių ir odos chirurgiją. Dabar didžiąją mano darbo dalį sudaro laparoskopinės operacijos. Šiuo minimaliai invaziniu metodu operuoju tulžies pūslę (šalinu joje susidariusius akmenis arba visą organą), pilvo sienos, kirkšnies išvaržas. Neretai tenka atlikti ir įvairias skrandžio operacijas, pavyzdžiui, trūkusio, perdurto skrandžio, taip pat operuoju trūkusias žarnas, hemorojų, apendicitą, šalinu sąaugas. Tenka operuoti ir minkštųjų audinių darinius, pūlinius. Nemažai pacientų būna patyrę įvairias traumas, tokias kaip durtiniai sužalojimai, pjautinės žaizdos ir pan. Nors dauguma mūsų ligoninės pacientų yra vyresnio amžiaus, bet, tarkime, tulžies pūslės akmenlige serga nemažai jaunų moterų, jauniems vyrams atsiranda išvaržų. Traumų patiria įvairaus amžiaus žmonės. Vyresni asmenys yra sunkesni ligoniai, nes serga ir kitomis lėtinėmis ligomis, jų imunitetas būna susilpnėjęs, daugelis turi širdies ir kraujagyslių problemų, dėl to padidėja komplikacijų rizika, pailgėja pooperacinis laikotarpis. Visose operacijose paprastai dalyvauja du chirurgai, sudėtingose situacijose prireikia ir pagalbos, pavyzdžiui, ką nors palaikyti, be to, antra nuomonė visada labai svarbi, ne pro šalį ir pasitarti su kolega. Tai padeda priimti tinkamiausią sprendimą. Jei kitas chirurgas ir neoperuoja drauge, prireikus jį galima pasikviesti. Man dažnai talkina Chirurgijos skyriaus vedėjas gydytojas Algis Starkus, o aš – jam, mėgstame padiskutuoti, kartais ir pasiginčijame.

- Kokią sudėtingiausią operaciją esate daręs?

- Man asmeniškai sudėtingiausios yra traumas, ypač durtines, patyrusių ligonių operacijos, nes dažniausiai būna pažeista daugiau organų. Sunkiausia operacija, kurią teko atlikti Šilutės ligoninėje, buvo durto į pilvą žmogaus operavimas. Pacientui peiliu pažeidė daug organų (kepenis, tulžies pūslę, dvylikapirštę žarną ir tuščiąją veną). Operacija truko daugiau kaip tris valandas, bet buvo sėkminga, žmogus pasveiko. Kitas sudėtingas atvejis – vyrui peiliu buvo subadyti abu inkstai.

- Kokios naujos technologijos, įranga, diagnostikos ir gydymo būdai Jums padeda?

- Medicina žengia pirmyn. Atsiranda vis daugiau ir geresnių priemonių, sudarančių sąlygas diagnozuoti ir gydyti ligas. Man, kaip chirurgui, svarbūs tyrimai yra echoskopija, kompiuterinė tomografija, neretai jais remdamasis nusprendžiu, ar reikia operuoti pacientą, ar ne. Dabar vyrauja tendencija operuoti darant kuo mažesnius pjūvius ar panaudojant natūralias kūno angas, tai vadinama minimaliai invazine chirurgija. Plačiau šnekant, daug operacijų galima atlikti laparoskopu: per kelis nedidelius pjūvius pilvo sienoje įkišami specialūs ploni instrumentai ir optinė sistema su kamera. Kad būtų daugiau erdvės, į pilvo ertmę pripučiama CO2 . Kas vyksta pilvo ertmėje, chirurgas mato monitoriuje, be to, vaizdas padidintas, aiškiau matyti smulkios struktūros, dėl to lengviau manipuliuoti instrumentais, atlikti reikiamus veiksmus. Mažesnis kraujavimas, tai irgi padeda chirurgui. Kaip jau minėjau, Šilutės ligoninėje laparoskopu atliekamos tulžies pūslės šalinimo, apendicito, sąaugų atidalinimo operacijos, jau dvejus metus darome kirkšnies, pilvo sienos išvaržų operacijas. Sėkmingai esame atlikę keletą perforuoto (trūkusio ar prakiurusio) skrandžio siuvimo operacijų.

- Kokia Jūsų įprasta darbo diena?

- Rytais su kolegomis vizituojame ligonius, dvi dienas per savaitę – visus, o kitomis – savo, apžiūrime naujus į skyrių paguldytus pacientus, skiriame jiems tyrimus, jei prireikia, gydymą. Paskui pradedame operacijas: arba tu operuoji savo pacientą, arba padedi kolegai, asistuoji jam. Pavyzdžiui, šiandien operavau du ligonius, atlikau šlaunies išvaržos operaciją ir pašalinau tulžies pūslę. Tris dienas per savaitę po kelias valandas konsultuoju poliklinikoje. Pastebiu, kad vasarą, kai orai geri, operacijų ir pacientų sumažėja. Sezoniškumas Šilutėje labai ryškus. Pasibaigus rudens darbams, žiemą ligonių srautas gerokai padidėja. Žinote, kaip būna: reikia derlių nuimti ir žmogus, nors skauda šoną ar pilvą, vis tiek dirba, mano, kad pas gydytoją nueis vėliau. Tad uždelstų atvejų pasitaiko dažnai.

- Kokios savybės labiausiai praverčia stovint prie operacinio stalo, konsultuojant pacientus?

- Operuojant visada reikia būti labai atidžiam, susikaupusiam ir gebėti objektyviai vertinti situaciją, priimti tinkamus sprendimus. Taip pat svarbu išlaikyti ramybę. Konsultuojant pacientus būtini tam tikri bendravimo įgūdžiai, vieni ligoniai kalbūs, aiškiai nupasakoja savo sveikatos būklę, su kitais sunkiau, bet visada reikia dėmesingumo ir gydytojo atjautos.

- Kas teikia didžiausią pasitenkinimą ir kas labiausiai liūdina?

- Didžiausias pasitenkinimas – pasveikęs žmogus, kuriam galėjau padėti, kuriam po sėkmingo gydymo nebereikia kęsti skausmo, jis gali dirbti, gyventi kaip anksčiau. Smagu, kad aukščiausios kokybės paslaugas šilutiškiai gali gauti arčiau namų, jiems nebereikia važiuoti į kitų miestų gydymo įstaigas. Liūdna, kai pacientai nesilaiko mano rekomendacijų, kurios padeda greičiau pasveikti, sugrįžti į normalų gyvenimo ritmą, išvengti komplikacijų. Po kai kurių operacijų tenka laikytis specialios dietos, svarbu per anksti nepradėti dirbti, sportuoti. Kartais koks senolis po išvaržos operacijos, po kurios reikia mėnesį vengti fizinio krūvio, vis tiek puola į daržą ir ima kilnoti sunkius kibirus, skaldyti malkas. Operacija nueina perniek, atsiranda pakartotinė išvarža. Skaudina, kad gydytojo darbas dažnai nepagrįstai nuvertinamas, toks visuomenės požiūris vis dar plačiai paplitęs.

- Ar pavyksta užmiršti sunkius pacientus, sudėtingus atvejus pasibaigus darbo valandoms?

- Po darbo savo pacientų tikrai neužmirštu. Namuose daug laiko praleidžiu studijuodamas mokslinę literatūrą, analizuodamas specialius operacijų įrašus, svarstydamas, ką galima būtų padaryti dar geriau. Esant galimybei, ir savaitgalį vykstu apžiūrėti savo ligonių.

- Kokia laisvalaikio veikla padeda išsklaidyti įtampą, neįsisukti į rutiną?

- Iki šiol kelerius metus laisvu metu daug dėmesio skyriau papildomoms studijoms, kaip tik baigiu sveikatos priežiūros vadybos magistrantūrą. Visas kitas laisvalaikis skirtas šeimai, turime du mažus vaikus, dukrai ketveri, o sūnui dveji, abu lanko darželį. Mano žmona Dovilė – auditorė, taip pat dirba Šilutės ligoninėje. Abu esame klaipėdiečiai, tad nelabai nutolome nuo tėvų. Dažnai pas juos svečiuojamės, lankome kituose miestuose gyvenančius draugus. Kai turime laiko, važiuojame į Ventę, Rusnę. Unikali šio krašto gamta mane ir žmoną labai žavi, nenustojame ja gėrėtis ir grožėtis, tiek daug žalumos, vandens. Mėgstame paplaukioti laivu pasitaikius progai, smagu nuplaukti iki Ventės rago, Krokų lankos, Mingės kaimo. Kol kas dar nežvejoju, bet planuoju pradėti. Ketiname nusipirkti dviračius, norisi laisvalaikį leisti kuo aktyviau. Mums čia gera gyventi, auginti vaikus ir kol kas nekeistume Šilutės į jokią kitą Lietuvos vietą, o kaip bus ateityje – pamatysime.

- Kas paskatino pasirinkti mediciną? Gal šios profesijos atstovų yra Jūsų šeimoje ar giminėje?

- Mokykloje man sekėsi daugelis dalykų, ypač matematika, chemija, labai domino biologija. Patiko žiūrėti dokumentinius filmus apie gyvūnus, žmogaus organizmo funkcionavimą. Tai paskatino susimąstyti, kad galbūt reikėtų studijuoti mediciną, nors mano tėvai, kiti artimieji su ja nesusiję. Juolab kad pažymiai buvo geri minimaliomis pastangomis, prie vadovėlių per naktis tikrai nereikėjo sėdėti. Be to, medicina visada man imponavo, visų pirma tuo, kad gydytojas turi galimybę kasdien padėti kitam žmogui: ir išvengti ligų, ir jas išgydyti, neretai ir išgelbėti gyvybę. Tai teikia didelį pasitenkinimą. Taip pat norėjosi, kad darbas būtų kūrybiškas, o ne mechaniškas. To medicinoje, ypač mano pasirinktoje chirurgijoje, tikrai netrūksta.

- Ar dėl to chirurgija ir sužavėjo?

- Chirurgiją pasirinkau neatsitiktinai. Domėjausi ir kitomis medicinos studijų kryptimis, svarsčiau įvairius variantus. Tačiau studijuodamas Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir atlikdamas praktiką skirtinguose Kauno klinikų skyriuose supratau, kad didžiausią įspūdį man daro būtent gydytojų chirurgų darbas. Jau patį pirmą jį kartą, kai stebėjome operaciją (laparoskopu šalino tulžį), buvau sužavėtas. Šis minimaliai invazinis chirurginis metodas ypač patraukė tuo, kad įkišęs instrumentus į paciento kūną gali matyti visas manipuliacijas kompiuterio ekrane tarsi kokiame kompiuteriniame žaidime. Tas susižavėjimas neišblėso ir vėliau, paskatino specializuotis būtent šioje srityje, ji tapo prioritetinė, todėl įstojau į chirurgijos rezidentūrą. Man smagiausia, kad gydydamas pacientus turiu galimybę įdėti nemažai rankų darbo, o ne tik paskirti vieną ar kitą tabletę, injekciją.

www.silutesligonine.lt inf.

1 skaitytojų komentaras
ŠILUTIŠKĖ 2017 rugpjūčio 6d., 10:24212.59.30.145
Teko matyti ,jo požiūrį į gydymą i ligonius,tai tikrai perspektyvus žinantis savo kaip gydytojo vertę ir ligoniams labai rūpestingas .Dėkingi ,kad atvyko į Šilutę ir padės ligoniams ,kuriems reikalinga tikrai profesonali pagalba .Sėkmės gydytojui ir Jo šeimai.

Patinkantis. Įvertink komentarą: Thumb up 10 Thumb down 0

Atsakyti

Rašyti komentarą