Visuomeninių komitetų baubas

Panašu, kad jau ir pačios Šilutės rajoną valdančios partijos suprato, jog visą kadenciją kovodamos tarpusavyje dėl valdžios ir įtakos skirstant Europos ir nacionalinio biudžeto milijonus galutinai prisidirbo, ir didžiausiais konkurentais joms visoms per kitąmet vyksiančius savivaldos rinkimus gali tapti visuomeniniai rinkimų komitetai.

Pirmasis iš Savivaldybės tarybos narių tokiomis įžvalgomis trečiadienio posėdyje, prieš slaptą balsavimą dėl Vytauto Laurinaičio pašalinimo iš mero pareigų, viešai pasidalijo pastarojo politinis bendražygis, į “tvarkiečius” atsivertęs liberalcentristas Steponas Kazlauskas.

Bet ar iš tikrųjų tie visuomeniniai komitetai gali tapti ta panacėja, kuri išgydis Savivaldybę nuo visų ją kamuojančių negalavimų? Dalis rinkėjų, žinoma, tuo patikės, nė nepasivarginę pasidomėti, kokie žmonės tuose komitetuose ir kokias vertybes jie puoselėja – kad tik būtų alternatyva praradusioms žmonių pasitikėjimą partijoms, Komskio ir kitiems baubams.

Mūsų žmonės mėgsta visokius alternatyvius sprendimus. Buvo metas, kai jie, tartum praradę sveiką nuovoką, kibo ant naujai įsteigtų partijų jauko. Tačiau kai kurių iš tų politinių darinių jau nebėra, o visiškai naujų, kurios pavergtų rinkėjų simpatijas, kaip ir nėra.

Užtat atsiranda visuomeninai rinkimų komitetai. Bet apie juos šiek tiek vėliau.

Ar dar pamenate, kaip Audrius Endzinas laimėjo pirmuosius savo rinkimus į Seimą vienmandatėje apygardoje? Tuomet jis irgi pasiūlė rinkėjams alternatyvų sprendimą – rinkti ne svetimą, bet saviškį, geriau už kitus žinantį krašto žmonių problemas ir lūkesčius – tai yra jį. Ir tai suveikė…

Dabar turime naują alternatyvą – tai visuomeniniai rinkimų komitetai. Vienas tokių neseniai pradėjo oficialiai veikti Šilutėje. Jo kodinis pavadinimas AK. Praeitą ketvirtadienį to komiteto lyderiai prisistatė vietiniams žiniasklaidos barų artojams.

Paviršutiniškai žiūrint, tai vis šiokia tokia alternatyva nusidėvėjusioms partijoms. Tačiau labiau įsigilinus ta rinkėjams siūloma alternatyva jau nebeatrodo tokia patraukli. Juolab kad tik vienas iš tų keturių – advokatas Tomas Leščinskas sugebėjo daugmaž aiškiai suformuluoti savo pažiūras – jis labiau dešinysis. Tuo tarpu Daiva Žebelienė – ir kas ją pakrikštijo žmoniu mere? – teigė, kad jie – komitetas dar neapsisprendė, ar jie dešinieji, ar kairieji. Matyt, kaip ir ji pati…

Kita vertus, D. Žebelienė buvo teisi sakydama, kad Savivaldybės taryboje ideologijų mažai paisoma. Ko gero, ne tik Taryboje.

Ką jau bekalbėti apie tokius kaip Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus, arba Tarybos nariai Juozas Sauspreškis, Algimantas Čeponis, Darijus Pundžius ir kiti panašaus plauko politiniai veikėjai, kurių apsisprendimą stoti į kurią nors partiją, o nuo šiol ir į visuomeninius rinkimų komitetus, labiau lemia ne ideologija, bet kažkokios kitos priežastys.

Bet rinkėjas naivus. Jis mėgsta alternatyvius sprendimus. Todėl ir lipa vis ant to paties grėblio. O ką darysi, kai kito, kuris ne taip skaudžiai tvotų, nėra…

Blogiau gali būti tik partijoms. Ypač per ateinančius savivaldos rinkimus. Juolab Šilutėje.

Orestas Lidžius